De Javu, Hermio orkestras ir galutinis taškas

Geromis nuotaikomis palikus Albaniją, jau sutemus sėkmingai pasiekiame kaimyninę Makedoniją. Garsiai skambančiomis musulmoniškomis maldomis pasitikusi šalis nustebino gana vangiu judėjimu gatvėse. Tamsiuoju paros metu privažiavus į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtrauktą Ohridą, daug vaikštančių žmonių, šiame kurorte išvysti neteko. Netoli ežero stojame bent trumpam pamiegoti. Kaimyniniuose namuose retkarčiais suskambantiartimųjų rytų stiliaus muzika neleidžia ramiai užmigti. Savų sąlygų nediktavę prisitaikome prie aplinkos.

Rugpjūčio 31 diena. Nubundame su mintimi, jog kita mūsų stotelė privalo būti Graikija. Apvažiavę Ohrido ežerą, pasukame atgal Albanijos link. Vaizdas, kurį matėme sostinėje Tiranoje buvo lyg pasaka,lyginant su tuo, į ką tenka pažvelgti atokesniuose šalies rajonuose. Elgetaujantys pensininkai, iš paskutiniųjų įvairias prekes turistams mėginantys įsiūlyti ikimokyklinio amžiaus vaikai ir apleisti kaimai atrodo jau nebestebino į Albaniją antrą kartą per porą dienų užsukusių keliautojų.

Galiausiai pasiekiame pagrindinę ir tuo pačiu piečiausią mūsų kelionės valstybę - Graikiją. Jau nuo pirmų kilometrų šioje istorinėje šalyje, džiaugsmą pakeičia nerimas.De Javu jausmas apima kiekvieną ekipažo narį. Praėjus lygiai savaitei nuo techninių nemalonumų Lenkijoje, automobilio problemos ir vėl priminė apie save, tik šįkart, nepalyginamai garsiau. Graikijos teritorijoje nuvažiavus apie 10 kilometrų, pasigirdo stiprus bildesys iš iki tol patikimai vežusio Mercedes’o galo. Automobilyje išgirdus tokius garsus, tampa aišku, jog sulaukėme rimtų problemų. Mažame kaime pavyksta surasti estakadą, ant kurios užvažiavus būtų galima aiškiau pamatyti gedimą. Didesnės patirties šioje srityje stygius neleidžia konstruktyviai diskutuoti. Daugiau nusimanantys draugai pradeda spėliojimus. Prieita išvados, kad ramybės mums greičiausiai neduoda galinės granatos guolis. Suprasdami, kad prie gero tai neprives, naiviai mėginame ieškoti veikiančio autoserviso. Šiek tiek pavažiavus liekame gerokai nustebinti.Ausis draskantys garsai pasireiškia tik nuvažiavus tam tikrą atstumą. Jis gali būti įvairus, nuo 30 iki 150 kilometrų. Sustojus ir palūkėjus bent 5 minutes, viskas stabilizuojasi. Artimiausią ruožą nusprendžiame važiuoti pasitikėdami savo sėkme ir riedėti toliau.

Vakarėjant,sustojus eiliniam stabtelėjimui, užeiname į vietinę graikų užeigą. Žmonių, atrodo, nemažai, tačiau visi žvilgsnius įsmeigę į baro pašonėje stovintį televizorių. Akimirksniu suprantame, kad futbolas čia yra labai gerbiamas ir juokauti šia tema, ypač Atėnuose, nevalia. Vietiniai ypatingai palaikė pakiliai rungtyniavusią Salonikų PAOK komandą. Ši pakelės užeiga pasižymėjo ypatingu jaukumu. Viename baro gale, senjorai itin emocionaliai žaidžia kortomis, kitame - įvairaus amžiaus bei rango vietiniai futbolo mėgėjai vieningais šūksniais palydi savo favoritų veiksmus aikštėje. Ilgai negalvoję, nutariame, kad nakčiai šios apylinkės mums puikiai tiks.

Kitą dieną užsibrėžiame naują tikslą - pasiekti piečiausią mūsų kelionės tašką, Atėnus. Retkarčiais pasikartojančių Hermio dainų lydimi, nors ir pavargę, purvini ir sunerimę, tačiau Graikijos sostinę pasiekiame planuotu laiku. O ji mus pasitiko dideliais automobilių srautais ir netvarka gatvėse. Pripratusiems prie labiau vakarietiškesnės eismo tvarkos, bičiuliams kilo sunkumų, norint rasti pagrindinį Atėnų simbolį - Akropolį. Jo prieeigose beregint atsimušame į milžinišką turistų srauto sieną. Ištisas tautybių katilas trokšta pamatyti šiuo metu atnaujinamą, antikos laikus menančią vietovę. Fantastiškas vaizdas nuo kalno žvelgiant į Atėnus bei įspūdingi senoviniai statiniai - štai tokie vaizdiniai perkelia mus į antrą kelionės pusę.

Rodyk draugams