Paskutinė diena rojuje ir išsvajota pabaiga

Antikinėje mitologijoje yra sakoma, kad kadaise, Olimpo kalno viršūnėjė gyveno visa galybė senovės graikų dievų. Legenda sako, kad kartu su jais gyvenęs Dzeusas nuo šio kalno svaidėsi žaibais žmonėms. Prisiminę šią gražią ir daugeliui gerai žinomą legendą, į savo maršrutą įtraukiame ir šį istorijomis apipintą kalną. Atvykę į kalno papėdėje esantį kaimelį iškart pastebime akį traukiantį ženklą: Olimpo kalnas! Privažiavę vietinę įžymybę, supratome, kad legendos tikroviškumu patikėti bus sunku. Jokio monumento ar konkrečių istorijos aprašymų rasti nepavyko, o ir priversti save patikėti šia legenda buvo gerokai sudėtingiau. Tačiau graikai yra tauta, kuri atvirai ir nuoširdžiai didžiuojasi savo istorija. Dėl šios priežasties pastebime, kad legenda vis dar gyva jų širdyse. Palikus Olimpo kalną, ekipažo narių nuotaikos pastebimai pagerėjo. Ne, tai ne dėl to, kad teko pamatyti mitais apipintą kalną…
Greičiausiai ir ne dėl patikimai važiuojančio mūsų automobilio. Suvokiame, kad pagaliau vykstame į Chalkidikę, kur planuojame susitikti su lietuve. Rolando sesuo Julita dirba šiame pasakiško grožio kurorte ant Egėjo jūros kranto. Jaukūs pusryčiai vietos jaunimo pamėgtoje užkandinėje bei pasivaikščiojimas miesto gatvėmis ir žydrosios jūros pakrante - taip smagiai ir nuotaikingai praleidžiame paskutinį
rytą Graikijoje. Chalkidikės regionas nuo Salonikų yra nutolęs maždaug 80 kilometrų, todėl nusprendžiame, kad būtų nuodėmė nepamatyti šio uostamiesčio. Tenka pripažinti,
kad Graikija, toli gražu, nėra pati tvarkingiausia Europos valstybė, tačiau užsukus į Salonikus, susidaro įspūdis, kad šalies absoliutinti šia tema nevalia. Tvarkingos bei gražios krantinės traukte traukia čia pasivaikščioti tiek vietinius, tiek ir turistus, kurių čia yra nemažai. Miesto centras pasižymi įmantriais ir puošniais pastatais bei įžvelgiamomis senovės Romos laikų architektūrinėmis detalėmis. Salonikų miestas jau eilė šimtmečių žinomas, kaip vienas iš pagrindinių Egėjo jūros uostų. Ištisa laivų eilė, prišvartuota miesto krantinėje atrodo išties įspūdingai. Grįždami į laukiantį automobilį reziumuojame, kad Salonikai yra vienas iš gražiausių Graikijos miestų.
Apsieidami be didesnių nuotykių patraukiame Makedonijos link. Akis lepinančios kainos sugrąžino šypsenas į mūsų veidus lankantis parduotuvėse. Ir iki sostinės Skopjė atrodė, jog tai ir bus didžiausias mūsų įspūdis šioje šalyje. Didelių stebuklų čia nesitikėdami, paliekame automobilį miesto centre ir išeiname trumpam apsižvalgyti. Jeigu būtų galima trumpai išreikšti atitinkamą apibūdinimą apie Skopję, greičiausiai jis skambėtų kaip “Paminklų sostinė”. Čia jų kiek tik širdis geidžia. Atrodo visos didžiosios Makedonijos istorijos asmenybės turi po monumentą, kurių ištisa alėja puošia miesto centrą, o jo pagrindinis akcentas - milžiniška skulptūra, kuri skirta didžiąjąm užkariautojui Aleksandrui Makedoniečiui. Makedonijos sostinė paliko pakankamai jaukaus bei gražaus miesto įspūdį. Tačiau ties Skopjė mūsų kelias nesibaigia. Išsikvėpę bei pavargę žygio draugai vis dažniau užsimena apie namų trauką. Nenuostabu, kad ji po truputį pradeda tvyroti ore, žinant ir tai, jog dvi savaites,
diena iš dienos mes keliaujame vis naujų tikslų link. Palikus Makedoniją prisimename, kad mums dar liko pamatyti dvi iki tol nelankytas šalis - Serbiją ir Rumuniją.
Nors tai ir tėra daugiau abstrakčios vietos, kuriose mes neturime konkretaus taško, tačiau smalsumo vedini trokštame sužinoti bent kiek daugiau apie šias valstybes.
Keliaujant Serbijos link, akimirksniu pastebime lauko temperatūros bei sąlygų pokyčius. Nepakeliamą karštį keičia rudeniška vėsa, o kaitrius saulės spindulius - intensyvus
lietus. Greičiausiai dėl to pasiekta Serbijos sostinė mūsų pernelyg nejaudino.Trumpai apsižvalgę apniukusiame Belgrade, nutarėme nieko nelaukiant keliauti toliau.
Vykdami į Rumuniją prisimename senas kolegų bei draugų istorijas apie tai, kokia ši šalis atsilikusi bei apleista. Vos pasiekus šią šalį, susidaro įspūdis, jog gandai gali būti kur kas realistiškesni, nei mes tikėjomės. Saugoma Serbijos-Rumunijos siena buvo visiškai tuščia, be čionais būdingų automobilių eilių bei daugybe žmonių. Na ką gi, pasisekė. Pasienio pareigūnų ne pirmą kartą iškamantinėti apie savo kelionę, pasileidžiame į šią šalį. Ir išties, vaizdas čia tikrai nėra vertas kurorto
apibūdinimo. Atrodo, kad mus pasitikusi dargana yra neatsiejama vietinio kolorito dalis. Užmiesčiai gana nykūs ir apleisti, žmonių nematyti. Kiek kitoks vaizdas vyrauja
miestuose. Vakarų Rumunijoje esanti Timosoara buvo kiek gyvybingesnė, taip šiek tiek kilstelėdama visos šalies reputaciją pavargusiose keliautojų akyse.
Sočiai pavalgę pakelės užkandinėje nusprendžiame neatsigręždami judėti toliau. O toliau tik namai. Išsvajotoji Lietuva…

*********************

Keturi draugai, bendražygiai, pavargę bei apie minkštas lovas svajojantys bičiuliai dvi savaites petys petin keliavo savo tikslų link. Atrasti ir pažinti.
Ši keturiolikos dienų odisėja nebūtų tokia sėkminga be rėmėjų pagalbos. Nuoširdžiai dėkojame CFMOTO, Liuks dviračiui, savaitraščiui “Suvalkietis”, kūrybos namams
“Exter”, portalui marijampolieciai.lt, bei informaciniams partneriams - automanas.lt ir gazas.lt. Tačiau didžiausia padėka yra skirta tiems, kurie keliavo kartu sekdami visas
naujienas. Taip pat ir tiems kurie kritikavo bei žarstė komplimentus - jūs esat tai, dėl ko mūsų kelionės įgauna dvigubą prasmę. Kol jūs esate su mumis, tol mūsų kelionių
gaublys nenustos suktis. Tariame jums didelį Ačiū bei atsisveikiname iki kitų metų!

Rodyk draugams

De Javu, Hermio orkestras ir galutinis taškas

Geromis nuotaikomis palikus Albaniją, jau sutemus sėkmingai pasiekiame kaimyninę Makedoniją. Garsiai skambančiomis musulmoniškomis maldomis pasitikusi šalis nustebino gana vangiu judėjimu gatvėse. Tamsiuoju paros metu privažiavus į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtrauktą Ohridą, daug vaikštančių žmonių, šiame kurorte išvysti neteko. Netoli ežero stojame bent trumpam pamiegoti. Kaimyniniuose namuose retkarčiais suskambantiartimųjų rytų stiliaus muzika neleidžia ramiai užmigti. Savų sąlygų nediktavę prisitaikome prie aplinkos.

Rugpjūčio 31 diena. Nubundame su mintimi, jog kita mūsų stotelė privalo būti Graikija. Apvažiavę Ohrido ežerą, pasukame atgal Albanijos link. Vaizdas, kurį matėme sostinėje Tiranoje buvo lyg pasaka,lyginant su tuo, į ką tenka pažvelgti atokesniuose šalies rajonuose. Elgetaujantys pensininkai, iš paskutiniųjų įvairias prekes turistams mėginantys įsiūlyti ikimokyklinio amžiaus vaikai ir apleisti kaimai atrodo jau nebestebino į Albaniją antrą kartą per porą dienų užsukusių keliautojų.

Galiausiai pasiekiame pagrindinę ir tuo pačiu piečiausią mūsų kelionės valstybę - Graikiją. Jau nuo pirmų kilometrų šioje istorinėje šalyje, džiaugsmą pakeičia nerimas.De Javu jausmas apima kiekvieną ekipažo narį. Praėjus lygiai savaitei nuo techninių nemalonumų Lenkijoje, automobilio problemos ir vėl priminė apie save, tik šįkart, nepalyginamai garsiau. Graikijos teritorijoje nuvažiavus apie 10 kilometrų, pasigirdo stiprus bildesys iš iki tol patikimai vežusio Mercedes’o galo. Automobilyje išgirdus tokius garsus, tampa aišku, jog sulaukėme rimtų problemų. Mažame kaime pavyksta surasti estakadą, ant kurios užvažiavus būtų galima aiškiau pamatyti gedimą. Didesnės patirties šioje srityje stygius neleidžia konstruktyviai diskutuoti. Daugiau nusimanantys draugai pradeda spėliojimus. Prieita išvados, kad ramybės mums greičiausiai neduoda galinės granatos guolis. Suprasdami, kad prie gero tai neprives, naiviai mėginame ieškoti veikiančio autoserviso. Šiek tiek pavažiavus liekame gerokai nustebinti.Ausis draskantys garsai pasireiškia tik nuvažiavus tam tikrą atstumą. Jis gali būti įvairus, nuo 30 iki 150 kilometrų. Sustojus ir palūkėjus bent 5 minutes, viskas stabilizuojasi. Artimiausią ruožą nusprendžiame važiuoti pasitikėdami savo sėkme ir riedėti toliau.

Vakarėjant,sustojus eiliniam stabtelėjimui, užeiname į vietinę graikų užeigą. Žmonių, atrodo, nemažai, tačiau visi žvilgsnius įsmeigę į baro pašonėje stovintį televizorių. Akimirksniu suprantame, kad futbolas čia yra labai gerbiamas ir juokauti šia tema, ypač Atėnuose, nevalia. Vietiniai ypatingai palaikė pakiliai rungtyniavusią Salonikų PAOK komandą. Ši pakelės užeiga pasižymėjo ypatingu jaukumu. Viename baro gale, senjorai itin emocionaliai žaidžia kortomis, kitame - įvairaus amžiaus bei rango vietiniai futbolo mėgėjai vieningais šūksniais palydi savo favoritų veiksmus aikštėje. Ilgai negalvoję, nutariame, kad nakčiai šios apylinkės mums puikiai tiks.

Kitą dieną užsibrėžiame naują tikslą - pasiekti piečiausią mūsų kelionės tašką, Atėnus. Retkarčiais pasikartojančių Hermio dainų lydimi, nors ir pavargę, purvini ir sunerimę, tačiau Graikijos sostinę pasiekiame planuotu laiku. O ji mus pasitiko dideliais automobilių srautais ir netvarka gatvėse. Pripratusiems prie labiau vakarietiškesnės eismo tvarkos, bičiuliams kilo sunkumų, norint rasti pagrindinį Atėnų simbolį - Akropolį. Jo prieeigose beregint atsimušame į milžinišką turistų srauto sieną. Ištisas tautybių katilas trokšta pamatyti šiuo metu atnaujinamą, antikos laikus menančią vietovę. Fantastiškas vaizdas nuo kalno žvelgiant į Atėnus bei įspūdingi senoviniai statiniai - štai tokie vaizdiniai perkelia mus į antrą kelionės pusę.

Rodyk draugams

Juodkalnijos pasaka ir svetingoji Albanija

Tenka pripažinti, prieš leisdamasis į šią kelionę, nesitikėjau, kad Juodkalnija taps didžiausią įspūdį palikusia šalimi. Žinoma, įveikėme dar tik pusę numatyto kelio, tačiau sprendžiant iš to, ką matėme, tenka pripažinti, kad turime naują favoritę. Didžiausias šios šalies pajūrio kurortas Budva pritrenkė savo grožiu. Aukšti, uolėti kalnai, švarūs paplūdimiai, įvairiapusis miestas ir aktyvus naktinis gyvenimas – tai viskas ko reikia idealiam kurortui. Pajusti tokį miestą, kaip Budva reikia bent 5 dienų, todėl jeigu galima apibūdinti mūsų buvimą jame, sakyčiau, jog mes vos akies krašteliu pažvelgėme į jo gyvenimą. Skaudančiomis širdimis paliekame ne tik Juodkalniją, bet ir Adrijos jūrą.

Prieš prasidedant kelionei, su ekipažo draugais aktyviai diskutavome, kuri šalis mums suteiks daugiausiai įspūdžių.  Tąkart vienbalsiai nutarėme, jog tai bus Albanija.  Dabar drąsiai galime teigti, kad lūkesčiai pateisinti su kaupu, nors požiūris į šią valstybę kardinaliai pasikeitė. Vėl teko prisiminti ką reiškia pasienio postų kontrolė. Nors Bosnijos ir Hercogovinos scenarijus nepasikartojo, tačiau lūkuriuoti eilėje vis tik teko. Į Albaniją pavyksta įvažiuoti be didesnių nuotykių. Vos kirtus sieną, paslaptingiausia mūsų maršruto valstybė parodė savo veidą: visiška netvarka, apleisti kaimai ir miesteliai, skurdūs, tačiau nuoširdumu pasižymintys vietiniai gyventojai ir dokumentinius filmus apie pietryčių Aziją primenantys vaizdai gatvėse. Kogero būtent albanų vairavimo stilius ir buvo didžiausias iššūkis šioje šalyje. Tiesiog važiuojamąja eismo dalimi vaikštantys pėstieji čia jaučiasi didžiausiais padėties šeimininkais, o automobilo garso signalas tampa geriausiu draugu. Jokių eismą žyminčių linijų – čia pats esi savo likimo kalvis. Savo akimis teko įsitikinti, jog Albanija vis dar yra viena labiausiai atsilikusių šalių Europoje. Čia ypač jaučiamas socialinis kontrastas – vienoje gatvės pusėje galima išvysti besiparkuojantį naujutėlaitį Mercedes‘ą, o kitoje, išmaldos vidury judrios gatvės prašančias mažametes mergaites. Sunku patikėti, jog Europoje tai tebevyksta.

Žmonės Albanijoje yra atskira tema. Be jokių abejonių galime sulaužyti nusistovėjusį stereotipą, kad albanai yra piktavaliai bei uždari žmonės. Vienas iš mūsų kelionės tikslų buvo bent šiek tiek pažinti vietinius, o tuo labiau Albanijos piliečius. Tiek pakelės užkandinėse,  tiek ir sostinės Tiranos gatvėse albanai pasižymėjo neblėstančiomis šypsenomis ir prastesnių gyvenimo sąlygų nepalaužtu nuoširdumu. Taip pat čia ypatingai jaučiama pagarba turistams, kurie savo kelionėms pasirinko būtent jų šalį.

„Hermis grįžo namo“, - aibę Mercedes‘ų Albanijos gatvėse pamatęs šaukė Vilius. Tikra tiesa, vietiniai patikimiausiu automobiliu įvardina būtent šios markės transporto priemones. Jų čia absoliuti dauguma, o ir vietiniai autoservisai puikuojasi daugiausiai šių automobilių detalėmis.

Albaniją paliekame su 180 laipsnių kampu į ją pasikeitusiu požiūriu. Vedini kol kas nestringančio Hermio, judame kito kelionės taško link – lietuviams ne pačius geriausius prisiminimus tebesukeliančios Makedonijos.

Rodyk draugams

Kroatijos magija, nemaloni patirtis ir legendinio finalo prisiminimai

Rugpjūčio 26 diena. Po pakankamai jaukios nakties, kurią praleidome netoli Plitvicos nacionalinio parko, pavyksta pasiekti vieną gražiausių Kroatijos miestų – Splitą. Šis brangakmenis, kuris yra įsikūręs ant Adrijos jūros kranto, nustebino Romos dvasia. Sakoma, kad šį miestą įkūrė būtent Romos imperijos imperatorius Diokletianas, todėl nenuostabu, kad čia galima pamatyti nemažai panašumų su amžinuoju miestu.

Saulei leidžiantis, nutariame pradėti ieškoti nakvynės Splito apylinkėse. Visiškai atsitiktinai, nuo miesto centro nutolę vos 10 kilometrų, pamatome gatvėje sėdintį ir savo būstą reklamuojantį senyvo amžiaus vietinį gyventoją. Faktas, kad nakvynė kainavo vos 7 eurus kiekvienam ekipažo nariui, skatino susitaikyti su mintimi, kad tai nebus aukščiausios klasės viešbutis. Atvėrę vienos nakties namų duris gerokai nustembame pamatę vaizdą pro mūsų balkoną. Vos išėjus iš kambario, atsiveria susižavėjimo vertas vaizdas – Adrijos jūros pakrantė matoma kaip ant delno. Patenkinti nakvynės vieta,  nekantraudami laukiame rytojaus.

Kitą dieną buvome nusiteikę, jog trumpam teks pavažiuoti Bosnijos ir Hercogovinos keliais. Penkiolikos kilometrų  šios šalies teritorijos ploto skiria mūsų kelią tarp Splito ir Dubrovniko. Pirmą kartą teko pajusti Šengeno erdvės teigiamus privalumus. Privažiavę pasienio ruožą, buvome nuodugniai išklausinėti bei patikrinti. Beveik pusę mūsų daiktų, stebint pravažiuojantiems keleiviams, atsidūrė ant žemės. Be jokio jaudulio veiduose pagaliau sulaukiame patikros pabaigos: „Good luck guys“, - šypsodamasis tarė pareigūnas. Judame toliau.

Prieš leidžiantis į kelią, Lietuvoje aktyviai domėjomės Dubrovniko miestu. Žinojome, kad jis yra vadinamas vienu gražiausių pasaulio kurortų, tačiau nesitikėjome, kad senamiesčio gatvėmis vaikščios tiek daug žmonių. Stulbinanti architektūra, marmuriniai takai, vaizdas į pakrantę – visa tai galima išvysti Dubrovniko senamiestyje. Palikę šį nuostabų didmiestį naviguojame naująjį savo kelionės tašką – Juodkalnijos perlą, Budvą.

Vos įriedėję į Juodkalnijos teritoriją, užsukame į vietinę degalinę. Pirma maloni staigmena – kainos. Išvykus iš kroatų kurortų Makarskos ir Dubrovniko, kur už pietus kavinėje palikdavome vidutiniškai po 20-25 litus, paragauti vietinės picos už 2 eurus buvo tikras malonumas…

Visada svarbu, kuomet užsieniečiai žino kas yra Lietuva. Važiuojant fantastiško grožio Juodkalnijos kalnais, netikėtai pastebime mums mojantį pakelės vaisių krautuvėlės pardavėją. Sustojame. Vos mums išlipus iš automobilio, vietos smulkusis verslininkas vieną po kito ėmė vardinti garsius Lietuvos krepšininkus: „Sabonis, Marčiulionis… LITHUANIA!“, - sušuko jis. Giliau pasidomėjus, suprantame, kad buvusios Jugoslavijos gyventojai dar nepamiršo legenda tapusio 1995 metų  Europos vyrų krepšinio čempionato ir finalo akistatos tarp jų šalies ir Lietuvos krepšininkų. Netgi pasirodė, kad prekeivis aptarnavo mus su dviguba energija. Pasisėmę geros nuotaikos vykstame toliau.

Rodyk draugams

Naktiniai žygiai, (ne)senos bėdos ir Plitvicos grožis

Rugpjūčio 24 diena. Sekmadienio popietė. Po apsilankymo netoli Katovicų esančiame servise, atrodo, atsivėrė kur kas platesni horizontai. Pasitikėdami užtikrintai riedančiu Hermiu, be didesnių problemų įveikiame Čekiją, Austriją ir Slovėniją. Norėdami nors kiek atsigriebti už prarastą laiką Lenkijoje, nusprendžiame važiuoti naktį, taip sulaužydami savo išankstinius susitarimus, jog šiuo paros metu ilsėsimės.Tamsiuoju metu, važiavimas itin gerais Austrijos keliais atrodo išties patrauklus žinant tai, jog kuo skubiau norim pasiekti Zagrebą.

Vos atvykę į Kroatijos sostinę, pradedame žvalgytis nakvynės vietos. Lietingas oras stumia šalin bet kokias mintis apie miegą palapinėse, o atvykę 3 valandą nakties, niekaip negalėjome surasti veikiančio pakelės viešbučio. Zagrebe nusprendžiame ilgai nesukti pervargusių galvų ir miegoti tiesiog automobiyje…  Jo salone keturi draugai, petys petin besistengiantys nors trumpam pailsėti sudedant akis – toks vaizdas privertė nusišypsoti degalinėje patruliuojantį policininką. 8 valandą ryto, nubundame lyg sulaužytais kaulais…

Pasivaikščioję jaukiomis Zagrebo gatvėmis, prisimename senas problemas. Miesto užmiestyje nutariame patikrinti tepalo lygį reduktoriuje. Supratę, kad jis, nors ir nedideliais tempais, tačiau vis tik laša. Papildome jo atsargas, turėdami galvoje, kad ši problema mus lydės visos kelionės metu.

Palikę Zagrebą, judame link vieno iš pagrindinių mūsų numatytų taškų Kroatijoje – Plitvicos ežerų. Kerintys kriokliai įsitaisę tankiai medžiais apaugusių kalnų apsuptyje, nematyta flora ir fauna – rodos, visa tai gali sutikti tik čia. Daug nenutoldami nuo šios saugomos teritorijos įsikuriame nakčiai.  Susitaikome su mintimi, kad įspūdžių kupina diena baigėsi. Tačiau pasirinkus tokį keliavimo būdą, netikėtumų reikėtų laukti už kiekvieno kampo.  Vienintelis iš keturių ekipažo narių nubudęs Rolandas, palapinėje išgirsta keistus garsus iš lauko.

- Turim svečių, - ėmė visus žadinti jis. Nieko nelaukę  verčiamės lauk. Apsidairę suprantame, kad mūsų pakelės aikštelėje sustojo ir daugiau automobilių. Galbūt juos ir sudomino neįprastai atrodantis mūsų Mercedesas. Lauke neradę nei gyvos dvasios , apsidrausdami, su Vilium nusprendžiame miegoti automobilyje, tuo pačiu padarydami paslaugą iki tol nepatogiai ankštose palapinėse miegojusiems draugams.

Rodyk draugams

Startas, naujos kliūtys ir stereotipus griaunanti Lenkija

Rugpjūčio 23 diena. Ankstyvas šeštadienio rytas. Bundanti Marijampolė išleidžia į kelią keturis, 6000 kilometrų senu automobiliu pasirįžusius įveikti jaunuolius. Artimiausi draugai, nepatingėję atsikelti 6 valandą ryto, paskutinį kartą palinki sėkmės ir paspaudžia rankas. Viskas. Kelio atgal nėra. 7 mėnesius trukęs pasiruošimas baigėsi. Gerai nusiteikę, akimis palydime paskutinius Lietuvos miestus.

Lenkija pasitinka rami. Gerokai ramesnė, negu buvo tikėtasi. Atstumus tarp pasirinktų sustojimų, kaimyninėje šalyje įveikiame be didesnių pastangų.

Atrodo, iki tol, neišsenkamas geros nuotaikos užtaisas pamažu dingo. Du ekipažo nariai nejuokais sunerimo, išgirdę keistus garsus mūsų automobilyje. Dar blogiau, sustoję pastebime, kad iš reduktoriaus laša tepalas. Šypsenos galutinai dingo iš visų veidų. Judam toliau, su naivia mintimi, šeštadienio vakarą surasti dirbantį meistrą. 60 kilometrų nuo Katovicų miesto nutolusiame mažame miestelyje, pavyksta surasti vietinį ūkininką, kuris ne tik draugiškai pasišauna mums patarti ką daryti toliau, tačiau ir sutinka kitos dienos rytą atsigabenti mechaniką, už simbolinę kainą sutaisyti gedimą bei suorganizuoja nakvynę jo draugo namuose. Gestų kalbą puikiai įvaldęs lenkas itin noriai bendrauja su nepažįstamais atvykėliais iš Lietuvos.
Nustebinti tokio svetingumo, neturime kito pasirinkimo, kaip tik priimti šį pasiūlymą. Kupini naujų vilčių krentame į minkštas lovas ir nekantraudami laukiame rytojaus!

Kitos dienos rytas. Vos nubudę, skubame pas mūsų naujai sutiktą bičiulį. Viltį pakeičia nusivylimas. Nors tenka pripažinti, jog pernelyg nenustebome sužinoję, jog mūsų sutarto mechaniko nebus. Neva susirgęs ir paguldytas į ligoninę specialistas atvykti negali. Ką gali žinoti…
Tačiau to paties miestelio pakraštyje, pavyksta atrasti prabangiais keturačiais bei motociklais besipuikuojantį servisą. Tačiau pigiomis kainomis iš pirmo žvilgsnio nekvepianti dirbtuvė įkvepia optimizmo. Vietinis darbininkas sutinka nemokamai keltuvu kilstelti Hermį bei “pavaišinti” jį tepalais. Maža to, šis sugeba patikinti, kad didelių nuostolių čia nėra. Atsidėkoję siuvenyrais iš Lietuvos, pagyvėjusiomis nuotaikomis judame toliau. Horizonte Viena!

Rodyk draugams

Paskutinės detalės

Paskutinėje savo Blog‘o dalyje trumpai aprašiau šios idėjos spontanišką gimimo istoriją, tikslą bei lūkesčius. Tačiau egzistuoja tam tikros peripetijos, kurios nusipelnė atgulti atskiruose puslapiuose. Vos pradėjus garsesnius pasamprotavimus kelionės tema, kaip ir minėjau anksčiau, prie mūsų kompanijos prisidėjo du, žodžio kišenėje neieškantys, kraštiečiai. Tai buvo Rolandas, kuris savo buvimu pagyvintų ir niūriausią kompaniją bei Algirdas – žmogus, ant pečių nešiojantis pilną galvą įvairiausių idėjų.
Prisidėjus šiems, kelionę be jokios logikos pamėgusiems veikėjams, supratome, kad mūsų nuotykiai nusidažys kur kas ryškesnėmis spalvomis. Pirmasis susidūrimas su „senų žirgų“ rinka nebuvo itin sėkmingas. Skelbimuose ilgai neradome seno, bet tuo pačiu bent kiek patikimesmio modelio. Praėjus kelioms savaitėms bevaisių paieškų, vienu metu, rodos, sužibo viltis rasti mus dominantį automobilį. Nuvykę į negirdėtą, tiesa, labai jau juokingu pavadinimu garsėjantį kaimą atradome aukso gyslą! Vienas Kreivukės gyventojas savo kieme laikė bent kelis mus dominančius MB W123 modelius. Atrodė apsidžiaugėm. Pasirodo visai be reikalo. Apžiūrėti automobiliai nekėlė jokio pasitikėjimo. Juolab, kad reikėjo gerokai pasukti apsimiegojusias smegenis, norint užvesti nors vieną iš jų. Naivu būtų tikėtis, kad nežinia kiek laiko vidury laukų vėjus gaudę „Mersedesai“ galėtų įveikti 6000 kilometrų kalnuotais keliais. Keistą kaimą paliekame nieko nepešę… Ir visiškai atsitiktinai, bevažiuojant gimtosios Marijampolės gatvėmis pamatau akį rėžiantį modelį.
Tomis dienomis gyvenome vien tik mintimis apie būtinybę, kuo skubiau rasti atitinkamą variantą, todėl visiškai natūralu, kad į kiekvieną gatve pravažiuojantį „agurką“ reagavome itin jautriai. - „Bandom stabdyt“, - desperatiškai tarė vienas iš mūsų. Ilgai negalvojęs, Vilius patraukė iš paskos. Mano nuostabą dar labiau padidino faktas, kad mums vos mirktelėjus nepažįstamam žmogui ilgomis šviesomis, jis sustojo! Visų derybinių užkulisių negirdėjau, tačiau bičiulis per stebėtinai trumpą laiką sugebėjo išsiaiškinti, kad sutiktas žmogus nori parduoti automobilį už labai patrauklią kainą. Formalumų tvarkymas netruko ilgai, todėl mes savo mintis jau galėjome sutelkti ties remonto darbais.
Per penkis mėnesius, senąjį Mercedes‘ą sugebėjome prikelti naujam gyvenimui: užlopytas automobilio dugnas, pertvertas salonas, suremontuotos stabdžių bei elektros sistemos, perrinkta važiuoklė. Maždaug 6000 kilometrų kelionė apims tokias šalis, kaip Lenkija, Čekija, Austrija, Slovėnija, Kroatija, Bosnija ir Hercogovina, Juodkalnija, Albanija bei Makedonija. Iš jos ir pasieksime tolimiausią savo kelionės tašką – Graikijos sostinę Atėnus. Antikos gimtinė palydės mus namo per minėtąją Makedoniją, Serbiją, Rumuniją, Vengriją, Slovakiją bei Lenkiją.

Daugiau nei dvi savaitės – būtent tiek, sėkmės atvėju, truks ši avantiūra… Draugai bei artimieji viso pasiruošimo metu nuolatos užduodavo klausimą „kodėl?“.
Žodžių iš dainos neišmesi, todėl atsakymui gerai tinka kūrinio „Tūkstančiai kelių“ eilutės: „Smalsumas gimdo norą… Kai baigsis šitas kelias, mes kelsime kitur bures.“
Arrivederci!

Įžanginis mūsų filmukas

Rodyk draugams

Gimimas!


Kiek daugiau nei prieš metus, aš ir mano geras bičiulis Mantas, leidomės į kvapą gniaužiančią bei daug nuotykių žadančią kelionę autostopu. Du jauni ir savimi pasitikintys avantiūristai nieko nenujausdami pasirinko maršrutą Roma - Vilnius.
Tam tikrų atsitiktinumų dėka, šį kartą keliauju ne tik su kita kompanija, bet ir visiškai skirtinga idėja. Idėja, kuri daugeliui, vargu, ar pasirodys originali, tačiau, esu tikras, kad mūsų laukia nė kiek nemažiau netikėtumų.

Visada žavėjausi žmonėmis, kurie siekia iš gyvenimo pasiimti kuo daugiau. Žaviuosi ir tais, kurių garsiai apdainuoti planai nelieka tik beprasmėmis kalbomis. Todėl niekas pernelyg nenustebo išgirdę apie mūsų idėją. O ji - labai paprasta: kuo galima senesniu automobiliu pasiekti Graikijos sostinę Atėnus ir visiškai kitu maršrutu, aplankant Makedoniją, Serbiją bei Rumuniją, sugrįžti atgal į Lietuvą.
Stop. Iš anksto apsidrausdamas nuo tolimesnių diskusijų, noriu pabrėžti, kad garsių žurnalistų - keliautojų Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus kelionės mūsų planui įtakos neturėjo. Bet apie viską nuo pradžių.

Istorija prasidėjo lietingą praėjusių metų gruodžio 22 - ą dieną Vilniuje. Belaukiant Lietuvos krepšinio flagmanų - Lietuvos Ryto ir Kauno Žalgirio akistatos, arenos prieigose pamatėme gatve „praskriejusį” senutėlaitį MB. Atrodė, jog planus „patikrinti” balkanus puoselėjome jau anksčiau, tačiau, išvydus minėtąjį gražuolį, mūsų mintys sužibo visai kitomis spalvomis. Kolega, draugas bei šiaip fainas bičas, tokiu pat gražiu kaip mano vardu - Vilius, nieko nelaukęs, pasiūlė įsigyti analogišką automobilį. Man neliko nieko kito, kaip tik pritarti šiai avantiūrai.

Paliekant sostinę, kalbos virė ne apie fantastišką, mane pradžiuginusią, Vilniaus komandos pergalę, o apie senojo MB galimybes įveikti daugiau nei 6000 km. Tokios, tąkart vykusios diskusijos, tarsi patvirtino, kad mūsų ketinimai yra rimti. Negana to, neišsipildė mūsų nuogąstavimai dėl trūkstamų planuojamo ekipažo narių. Nepraėjus nei savaitei, prie mūsų kuklios kompanijos, nedvejodami prisidėjo Rolandas ir Algirdas.

Internetiniai automobilių forumai, žemėlapiai ir žinynai tapo geriausiais mūsų draugais nuo pat metų pradžios. Sudėlioję pagrindines gaires žemėlapyje, puolėme ieškoti automobilio. Kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo taip lengva surasti daugiau nei trisdešimties metų senumo transporto priemonę, kuri atitiktų bent minimalius mūsų pageidaujamus standartus.

Kaip bebūtų, po ilgų klajonių skelbimų portaluose, visiškai atsitiktinai sutiktas gatvėje žmogus, sutiko už gana simbolinę kainą parduoti mums savo Mercedes - Benz W123. Ir štai jis pas mus.

Ką tik įsigytas išvargęs ir purvinas bendražygis vardu Hermis
Ką tik įsigytas, išvargęs ir purvinas bendražygis - Hermis

Baltas it sniegas. Gal šiek tiek parūdijęs, tačiau laukiantis savo paskutinės kelionės…

Rodyk draugams